Kokioje mokykloje mokosi jūsų vaikas?
Nuo to norėčiau pradėti pokalbį su kiekvienu politiku, agituojančiu už mažas mokyklas. Patikslinu: maža mokykla savaime nėra nei blogai, nei gerai, tiesiog daugeliu atveju ji negali suteikti tinkamo ugdymo. Vaikai mokosi jungtinėse klasėse, neturi modernių mokymo priemonių, aikštynų, negali pasiūlyti būrelių įvairovės, jose nedirba švietimo pagalbos specialistai. Ar daug tėvų nori tokios mokyklos savo vaikui?
Kiek politikų – Seimo narių, savivaldybių tarybų narių, merų – vaikų mokosi jungtinėse klasėse ar neskaitlingose kaimo mokyklėlėse be sporto aikštyno, mokymo priemonėmis aprūpintų dalykų kabinetų? Būkime atviri: kas gali vaiką pavėžėti į didesnę mokyklą, tai ir daro, nes žino, kad vaikas ten galės daug daugiau. O gražios kai kurių politikų kalbos apie lygias galimybes ir lieka kalbomis – jos iki šiol menkai tebuvo užtikrinamos.
Lygios galimybės nereiškia mokyklos kiekviename kieme. Mokykla turi būti gera, teikianti visiems vaikams – ir mieste, ir kaime gyvenantiems – kokybišką išsilavinimą. Mokykla gali tapti tramplinu į geresnį gyvenimą vaikams iš socialiai pažeidžiamos aplinkos. Ji gali atverti visus ateities kelius ir tiems vaikams, kurių šeimos dėl įvairių priežasčių to nesuteikia. Tai didžiulė švietimo galia. Nuo mūsų priklauso, ar leisime ja pasinaudoti, ar mindžikuosime bijodami bet kokio pokyčio.
Pribrendo laikas
Švietimo sistema turi būti teisinga visiems Lietuvos vaikams. Ir kiekvienas politikas turėtų siekti šio teisingumo, o ne ieškoti būdų, kaip jį sumažinti, kaip kuo ilgiau išlaikyti vaikus jungtinėse klasėse. Pateikiu jau ne kartą viešai aptartas svarbiausias priežastis, kodėl svarbu stiprinti mokyklas ir jų tinklą. Atkreipiu dėmesį, kad mokyklų tinklo stiprinimas nereiškia mokyklų uždarymo. Ir maža mokykla, kurioje mokosi mažiau nei 60 vaikų, gali veikti savivaldybėje kaip didesnės mokyklos filialas ir naudotis jos resursais, jei atitinka kitas – klasės dydžių – nuostatas.
1. Jeigu vaikas penktokas mokosi jungtinėje klasėje kartu su aštuntoku, jo programai skiriama perpus mažiau dėmesio, nei gautų vaikas įprastoje klasėje. Mokytojas, dirbantis jungtinėje klasėje, turi sugebėti pasiruošti pamokai ir dirbti vienu metu pagal kelias skirtingas programas. Tačiau mokytojai nėra parengti dirbti vienu metu su skirtingų klasių vaikais.
2. Jeigu mokykloje mokosi mažiau nei 120 mokinių, lėšos pastatams išlaikyti ir administruoti siekia 49 proc. visos mokyklai skiriamos sumos. Mokyklose, kur mokosi daugiau kaip 450 vaikų ir daugiau, ūkio priežiūrai ir administravimui tenka 28 proc. mokyklos lėšų.
Savivaldybė pinigus, kuriuos skiria mažų mokyklų pastatams išlaikyti, prižiūrėti, galėtų nukreipti neformaliajam švietimui, mokytojų padėjėjų, psichologų ir specialiųjų pedagogų etatams steigti, sukurti papildomų vietų vaikams ikimokyklinio ugdymo įstaigose. Kai klasėje yra mažai mokinių, mažiau skiriama lėšų vadovėliams pirkti ir mokytojų kvalifikacijai tobulinti, o tai turi tiesioginę įtaką mokinių ugdymosi rezultatams. Užuot investavus į vaikus, investuojama į pastatus.
3. Kuo mažesnės klasės, tuo sunkiau užtikrinti pilną darbo krūvį mokytojams, taip pat ir orų atlyginimą. Lietuvoje mokytojas dirba vidutiniškai 0,7 etato, o mažose mokyklose gana dažnai turi tik 0,25 etato. Mokytojas arba dirba negaudamas doro atlyginimo, arba bėgiodamas per kelias mokyklas.
4. Jeigu III ar IV gimnazijos klasėje yra mažiau nei 21 mokinys, gimnazistas negali mokytis pasirinktų mokomųjų dalykų, pavyzdžiui, fizikos, chemijos, matematikos, informacinių technologijų, norimu lygiu, nes ugdymo valandų skaičius yra apie 20 proc. mažesnis, nei klasėje, kurioje mokosi daugiau nei 21 mokinys ir daugiau.
O kai III ar IV gimnazijos klasėse yra jau 31 mokinys ar daugiau, galima formuoti dvi klases. Tai leidžia 70 proc. padidinti ugdymo valandų skaičių lyginant su gimnazija, kurioje III ar IV klasėje mokosi mažiau nei 31 mokinys.
5. Jei norime, kad visų mokyklų abiturientai turėtų daugiau galimybių siekti aukštojo mokslo ir lygiavertiškai konkuruoti su kitais, būtina suteikti galimybę mokiniams rinktis norimus dalykus. Vidurinio ugdymo programa yra baigiama brandos egzaminais, kurie yra kelias į aukštojo mokslo studijas. Kuo mažiau sraute vaikų, tuo mažiau galimybių pasirinkti mokomuosius dalykus aukščiausiu lygiu ir tuo siauresnis valstybinių egzaminų pasirinkimo diapazonas arba abiturientai nelaiko jų iš viso. Mažų gimnazijų abiturientai vidutiniškai išlaiko mažiau valstybinių brandos egzaminų. Jų tolesnio mokymosi kelių pasirinkimo galimybės yra menkesnės. Maži srautai tiesiog uždaro galimybę visiems vaikams siekti norimos karjeros.
6. Mokyklos dydis tiesiogiai susijęs su ugdymo rezultatais, tai jau daug metų rodo tarptautinių tyrimų duomenys Lietuvoje. Mažesnių mokyklų mokiniai atsilieka ne tik nuo Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) šalių, tačiau ir nuo Lietuvos vidurkio. Tai rodo tarptautinių mokinių pasiekimų tyrimų (PISA ir TIMSS) ir nacionalinių (PUPP ir NMPP) mokinių ugdymo pasiekimų patikrinimų ir valstybinių brandos egzaminų (VBE) rezultatai. 2018 – 2020 m. apibendrintas valstybinių brandos egzaminų rodiklis bent 1,5 karto buvo geresnis mokyklose, turinčiose 400 ir daugiau mokinių, nei mokyklose, kuriose mokosi 100-199 mokiniai.
7. Kai savivaldybės nori išlaikyti mažas klases, jos „taupo“: skiriamas minimalus pamokų skaičius mokiniui per savaitę, mažinamas pamokų skaičių mokinio ugdymo poreikiams tenkinti, neformaliajam švietimui, mokymosi pagalbai teikti, minimaliai didindamos mokytojų pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientus dėl veiklos sudėtingumo, riboja mokytojų galimybes atestuotis aukštesnei kvalifikacinei kategorijai. Mažai organizacijai tenka toks pats biurokratinės naštos krūvis, kaip ir didelei, kadangi administracija nepajėgi jo įveikti, dažnai jis paskirstomas net ir mokytojams.
Stebuklo ne laukime, o patys jį kurkime
Šie argumentai jau ne kartą buvo viešai išdėstyti, išdiskutuoti. Apie mokyklų tinklo pokyčius daug kartų esame kalbėję, juos aptarę su savivaldybėmis. Priimdama sprendimus Vyriausybė remiasi duomenimis, įrodymais ir tarptautinių organizacijų rekomendacijomis, o ne tiesiog gražiais pasvarstymais. Pavyzdžiui, ar oponuojantys politikai, siūlydami žymiai mažinti klases, skaičiavo, kiek mokytojų pritrūktų ir kaip tada užtikrintume bet kokį ugdymą?
Beje, rengiant politinių partijų susitarimą TS-LKD siūlė įtraukti ir mokyklų tinklo klausimą, tačiau partijų atstovai tam nepritarė.
Suprantama, kad ne visi nori pokyčių. Dažniau norima tiesiog laukti: o gal viskas stebuklingu būdu pasikeis ir vėl gyvensime kaip gyvenę. Tačiau daugiau negu naivu tikėtis, kad mokyklos staiga prisipildys mokinių. Tendencijos, deja, nepalieka vietos tokioms viltims. Net atvykę ukrainiečiai, kurių korta mosuoja ne itin atsakingi politikai, esmingai nepakeis mūsų švietimo demografinio žemėlapio.
Kasmet duris atveria keliomis dešimtimis mažiau mokyklų, ypač kaimiškose vietovėse. 2016-2020 metais savivaldybėse kas aštuonias dienas buvo uždaroma po vieną mokyklą.
Norime mokyklų, kuriose vaikams būtų gera, kur jie maksimaliai atskleistų savo galimybes ir galėtų į tolesnį gyvenimą išeiti aukštai pakelta galva, o ne susitaikę su mintimi, kad jis nieko nepasieks ir nieko jam nereikia. Norime, kad visi vaikai turėtų pačias geriausias sąlygas mokytis. To nori ir tėvai.
Tad kviečiu visus politikus žiūrėti į kiekvieną vaiką kaip savą ir rūpintis jų išsilavinimu ir ateitimi, kad tikrai visi turėtų geriausias galimybes.
ŠMM nuotrauka
