Milžinišką humanitarinę Europos krizę ignoruoti vis sunkiau. Iš esmės visi esame jos ištikti, nes, kad ir ką manytume, Jungtinės Tautos, Europos Sąjungos bendra politika, Šengeno judėjimo laisvė suvienijo europiečius, taip pat ir grėsmes. Dabar visi atsidūrėme nenuspėjamos afrikietiškos lavinos kelyje.
Pats žodis „krizė“ nebėra baisus. Gal dar baisus graikams, gal baisus kinams. Bet ne mums. Mes iš savo valstybės nebėgame, tūkstančiai mūsų tik emigruoja. Ar šimtais tūkstančių į Europą plūstančių ir jos išlaikomų pabėgėlių iš Afrikos irgi taps ES kasdienybe? Eiline krize be kontūrų, be horizontų, be exit ženklo, ir galų gale su užmiršta pabaiga?
Problema – vieniems atrodanti didelė, kitiems nieko nereiškianti – tik viena iš daugybės kitų. Žinoma, tai nenatūralus reiškinys, bet laikomas vienkartiniu įvykiu, laikina nelaime, kuri vienaip ar kitaip politikų bus išspręsta. Galbūt tų galingųjų tegul ir „sraigiška“ reakcija į tai, kas vyksta Pietų Europos pakrantėse, paprastus žmones šiek tiek ramina – jei tai būtų labai rimta, ES tikrai imtųsi drastiškesnių priemonių. Ne vien be galo svarstyti, žadėti, prognozuoti, demonstruoti savo žmogiškumą, pravirkdant palestinietę pabėgėlę mergaitę, kurios šeima tikriausiai Vokietijos deportuota, ar reiškiant užuojautą visos šeimos netekusiam tėvui, Sirijoje palaidojusiam karstuose sugrįžusią žmoną ir du sūnelius, nuskendusius prie išganingosios Europos krantų.
Nuo pastarųjų įvykių dauguma stengiasi atsiriboti, nes tai liečia svetimus kito žemyno žmones. Dėl jų likimų mes neprivalome jaustis kalti, neprivalome jaustis atsakingi. Problema juk trumpalaikė. Tik viena iš gausybės kitų... Bet laisvą valandą ar bemiegę naktį ne vienas susimąstome, nes tai liečia ne korporacijas, ne bankus, ne gamtą ar daugelio mūsų mėgstamus gyvūnus, bet konkrečius žmones. Todėl atsiriboti, ypač kai tie žmonės atsiduria tavo mieste, tavo gatvėje, ant tavo namų slenksčio, praktiškai neįmanoma.
Būtent tada, net pasitelkus antžmogiškas priemones, tokias kaip laivų su pabėgėliais išstūmimą atgal į jūrą, vielos tvoras ir badą jų stovyklose, tariamės kovojantys su... eiline krize. Ir jaučiamės turintys tam teisę – nes pabėgėliai ir imigrantai yra blogis, apie jų pavojingumą kas dieną įspėja spauda. Ir su Vokietijos kanclerės A. Merkel atsakymu tai verkiančiai palestinietei mergaitei sutikti labai lengva: „Tu žinai, palestiniečių pabėgėlių stovyklose Libane yra tūkstančiai žmonių. Jei mes dabar sakysime, kad jūs visi galite atvykti čia, ir jūs iš Afrikos – taip pat, ir visi kiti galite atvykti – mes negalėsime su visu tuo susidoroti.“
Kita vertus, Vokietija, jau nekalbant apie be jokių išlygų milžiniškus karo, o ir kitokių pabėgėlių srautus priverstas priimti tranzitines šalis Graikiją ir Italiją, visam pasauliui rodo altruizmo ir atjautos pavyzdį. Gali būti, kad dabartinis masinis migravimas, didžiulis Afrikos pabėgėlių srautas yra Europos išbandymas, tarsi neplanuotos pratybos – kaip tiek atskiras žmogus, tiek valstybės, tiek jų susivienijimai reaguos į tokią problemą.
Norisi tikėti, kad tai neilgalaikis dalykas, kad kažkaip viskas išsispręs. O kas, jeigu taps ilgu ir nesibaigiančiu reiškiniu? Prognozės baugina: pasaulinio klimato kaita ir įvairūs kylantys konfliktai iki 2050 metų migruoti privers apie 200 milijonų žmonių. Kaip jaustumėtės, jeigu nutiktų tai, kas nutinka šiandien Graikijos Koso saloje, kai jos gyventojai pabunda ir randa prie savo durų alkanus žmones veriančiomis akimis, kuriose atsispindi siaubas, baimė ir nežinia?.. O juk graikai ir patys vis dar galo su galu nesuduria.
Bulgarija, Makedonija, Ispanija, Prancūzija nepasigėdijo nuo pagalbos ir prieglobsčio ieškančių pabėgėlių atsitverti metalinėmis tvoromis. Australija savo uostus padarė nepriplaukiamus pabėgėliams, o tiems, kuriems pavyksta pasiekti sausumą, pastatė kalėjimus primenančius centrus kaimyninėse salose, kuriose užregistruota nemažai bado sukeltų mirčių.
Sirijos pabėgėliai kelią į Europą ir toliau skinasi per Turkiją ir Graikiją. Bet ir jų pakrančių apsauga stiprėja. Visur dygsta tvoros ir sienos. Žmonės aname krante tampa vis baikštesni, vis labiau pažeidžiami, o tie nestabiliuose laivuose ir laiveliuose vis atkaklesni, nors nelaimių ir mirčių nemažėja.
Kai žodis „krizė“ mums nebėra nei baisus, nei svetimas, kas mūsų laukia, jei jis taps visiška kasdienybe? Ši sąvoka nuolat mutuoja. Mes tarsi pratinami prie vis naujų būsimų, neišvengiamų krizių. Ar tai turėtų gąsdinti, ar nuraminti, kad dar nėra jau taip blogai?
O gal jį jau reiktų keisti žodžiu „katastrofa“? Ar lygiai taip pat abejingai skaitysime antraštes „Humanitarinė katastrofa“, „Ekologinė katastrofa“, „Ekonominė katastrofa“? O jeigu, neduok Dieve, ateis mūsų, lietuvių, laikas bėgti (dėl klimato kaitos ar dėl Rusijos užgaidų), mus irgi pasitiks spygliuotos tvoros ir kalėjimus primenančios pabėgėlių stovyklos žmonių iš Afrikos užgyventame gimtosios Europos žemyne?
Klausimų vis daugiau, atsakymų vis mažiau. Tad ir stebėtis mažėjančiu europiečių gimstamumu nebetenka...
