Rasma Noreikytė iš pažiūros atrodo labai trapi moteris, bet išorinis vaizdas visiškai neatitinka vidinio grožio, savitos pasaulėjautos ir kūrybinio mąstymo asmenybės. Tai perspektyvi, nuolatos ieškanti ir kylanti menininkė, įvairių tarptautinių projektų dalyvė ir stipendininkė (2015 m. Valstybės stipendija meno kūrėjams; ES projektas „Šiuolaikinės Europos tapiserija ir tekstilės menas“ (ECTTA), „The Dufraine Foundaition“, Menų akademijos Prancūzijos institutas, Chars, Prancūzija, 2008 m. ir kt.), jos kūryba pristatyta Lietuvos tarptautinėse parodose bei užsienyje: Italijoje, Šveicarijoje,Vengrijoje, Prancūzijoje, Kanadoje, Jungtinėje Karalystėje, Argentinoje (pelnė diplomą); 2008–2009 m. finansuojama kūrybinė rezidencija Prancūzijoje ir pan.; kūriniai muziejuose – Pasaulio tekstilės menas Majamis, JAV.
Šis pasakojimas apie mažeikiškę, tekstilininkę, kurios novatoriškos idėjos buvo pastebėtos ir įvertintos pasaulyje.
Pirmoji garsi atstovė
Ilgus metus Mažeikius garsino ir tebegarsina žinoma Lietuvos dailininkė tekstilininkė Zinaida Irutė Dargienė (g. 1936 m. Pikelių valsčiaus Lūšės kaime). Paskutinį sykį ją, dar labai gyvybingą ir gerai nusiteikusią, matėme šių metų birželio mėnesį muziejuje surengtoje reprezentacinėje kauniečių parodoje „Baltų ženklai tekstilėje“, o idėjos autore buvo įvardyta būtent mūsų kraštietė Z. Dargienė.
Kitos kartos atstovė Rasma Noreikytė gimė 1977 m. Mažeikiuose ir sakė, kad asmeniškai Z. I. Dargienės nepažįstanti, bet apie ją žino. Ko gero, šioms moterims pavyks susitikti ir susipažinti, galbūt net dalyvaus bendruose projektuose, nes po ilgų klajonių šių metų vasarą Vilniaus dailės akademijoje magistrantūrą baigusi Rasma vėl pakėlė sparnus į Kauną.
Gyvenimo vingiai
2004 m. R. Noreikytė, Vilniaus dailės akademijoje baigusi bakalauro tekstilės specialybės studijas, kelerius metus dirbo dėstytoja liaudies amatų mokykloje, 2006 m. išvyko studijuoti tekstilės specialybės magistrantūros į Angliją. Po trijų mėnesių Rasma įsitikino, kad magistro studijos Kambrijos menų universitete – žemesnio lygio negu bakalauro mokslai Vilniaus dailės akademijoje. Bet magistrantūra Lietuvoje dar turėjo palaukti savo eilės... bemaž 10 metų.
R. Noreikytė kažkada mokėsi Mažeikių trečiojoje vidurinėje (dabar Sodų) mokykloje ir mažeikiškiams apie save vėl garsiai priminė 2015 m. rudenį, Mažeikių muziejuje pristačiusi autorinę parodą „Audimo rašmenys“. Tai savotiška autorės etnografinių ekspedicijų po Lietuvos kaimus atodanga. Šis kūrybinis projektas gimė adaptavus lietuvių kaimo moterų audimo raštų kūrimo dokumentiką. Šie raštai tuomečių kaimo audėjų galvosenos, minčių ir jausmų atspindžiai. Audimo žymenys, skaičiai, surikiuoti tam tikra tvarka languotame sąsiuvinio lape, savo ritmika primena kompozitoriaus natų rankraštį – įskaitomi ir skaitomi, interpretuojami ir savaip pateikiami. Ypatingai svarbu, kad tai yra vieno žmogaus – audėjos – savita tekstilinio rašto schema, audinio kūrimo sistema. Rasmos idėja buvo labai drąsi ir iš pažiūros nelabai meniška, bet ji visiškai pasiteisino ir gautas rezultatas praturtino lietuviškos tekstilės istoriją naujomis išraiškos bei turinio galimybėmis.
Interviu su R. Noreikyte
– Norėčiau pasmalsauti apie magistro diplominį darbą, iki kurio nuėjote ilgoką kelią.
– Mano praktinio darbo tema: personalinė paroda „Spalvos kodas“ – asmeninės patirties pasakojimas. Darbai sukurti remiantis savo, kaip motinos, išgyvenimais, patirtimi auginant kitokios odos spalvos vaikus: dukrą Žemyną ir sūnų Mykolą. Parodoje pasakojimas sukasi apie dukrą, žiūrovui per skirtingas medijas pateikiu jos klausimus man bei performatyviai atkartoju jos intuityvias pastangas bandant pakeisti savo odos spalvą.
Rankinėmis staklėmis austi audiniai – odos spalvų imitacijos, darbo pavadinimas „Kodas / Oda“. Šis darbas iliustruoja prisiminimą, kai mano dukra būdama penkerių, eidama gatve staiga man pasakė: „Mama, aš noriu būti balta, tokia kaip tu“, tokiam klausimui nebuvau pasiruošusi ir nežinojau, ką jai atsakyti. Tokiam klausimui dar nebuvau pasiruošusi. Tai išgirdusi mano teta sukūrė tokį pasakojimą: „Saulė tave taip mylėjo ir daug kartų bučiavo, todėl tu tapai tokia ruda.“ Šis atsakymas man pasirodė toks stebuklingai paprastas ir paveikus, o mano dukra daugiau nebeklausė. Šį pasakojimą pasakojo visiems, lyg užbėgdama klausimui, kodėl tu kitokia?
Darbas „Kodas / Oda“ – instaliacija, susideda iš 15 šviesių ir 15 rudų stačiakampių rankinėmis staklėmis austų audeklų bei pasakojimas audžiamas toliau...
Vaizdo darbas „Spalvos kodas“, 2014 m. („Color code“) sukurtas bendradarbiaujant su menininke iš Prancūzijos Anahita Bathaie. Vaizdo trukmė 5.00 min.
Tapyba ant sienos „Noriu būti balta, kaip tu...“. Performatyvus veiksmas iliustruoja prisiminimą, kai dukra su žvyru trynė kojas, klausdama „ar aš balta?“. Siena nutapoma rudai, po to su švitriniu popieriumi stengiamasi sugrąžinti baltą spalvą. Manipuliuoju braukiamo per sieną popieriaus garsu, norėdama sukelti skausmą ar priversti susimąstyti, apie vertinimus, neatsargius žodžius, kitokio atstūmimą. Šis darbas yra apie buvimą savimi ir savyje, baltai baltu, rudai rudu, juodai juodu.
– Meno pasaulyje labai palankiai sutiktas ir įvertintas kūrinys „Metisė“, eksponuotas World of Theards festival, Oakville, Kanada (2009); galerijoje „East Gallery“, Londonas, UK. Tapiserijos „Užmerkta“ ir „Metis“ (2010); tarptautinė šiuolaikinės Europos tapiserijos ir tekstilės meno paroda „Divers Tisses“, Menų akademija, Prancūzijos instituto rūmų salėje Comtesse de Caen, Paryžius, Prancūzija. Tapiserijos „Užmerkta“ ir „Mètis“; Kauno bienalė „Dar kartą istorija“ (2011); „Tikėjimas“, rinktiniai VDA studentų darbai, 2016, Meno celės „Titanikas“, Vilnius; „Hand Job“, projektas Apprentice/Master 2015–16. Galerija „Kunstpodim T“, Tilburgas, Olandija. Sąrašas išties įspūdingas.
– Šiame savo kūrinyje maišau rases ir odos spalvas bei visas su tuo susijusias kultūrines asociacijas. Siekiu kūno suvokimą ir buvimo žmogumi patirtį praturtinti skirtingumu. Mano požiūriu, mus sieja skirtingumo išaukštinimas. Giliausi žmogaus išgyvenimai dėl meilės, grožio, turto bei pripažinimo yra universalūs. Nors oda gali būti skirtinga ir aš noriu akcentuoti bei išaukštinti tą skirtingumą, mano tikslas yra įrodyti žmonių emocinės patirties panašumą. Tai patirtis, kuri yra gilesnė nei „mada“, kontrolė ir manipuliacija.
Norėdama savo tapiserijoje sukurti „odos“ iliuziją, sintetinius siūlus nusprendžiau dažyti natūraliais arbatos ir kavos dažais. Po kito impregnavimo etapo audžiu medžiagą. Gaunama audinio faktūra panaši į žmogaus odos faktūrą, kuri yra kartu ir sausa, ir drėgna, kai palieti.
Tapiserijoje (pagal prancūziškąjį terminą „tapisserie“ ir angliškąjį „tapestry“, vadinami įvairių žanrų ir technikų austieji sienų kilimai) išausti du portretai. Kūrinio pavadinimas „Metisė“ reiškia vaiką, gimusį skirtingų rasių tėvams, kurie skiriasi savo išvaizda ir kūno spalva. Pavadinimą darbui rinkausi simbolišką. Norėjau papasakoti apie tai, kad jį audžiant gimė dukrytė – tikroji „metisė“, kuriai ir skirtas šis kūrinys.
Audimo metu vyko du atskiri augimo procesai. Tapiserija didėjo diena po dienos, kaip ir manyje auganti gyvybė. Šiuo darbu kalbu apie skirtumus, ne supriešinančius, o atvirkščiai – papildančius vienas kitą ir pasakojančius apie pasaulio vienybę ir harmoniją tam tikrą akimirką. Portrete sustabdžiau laiką ir vietą bei susitelkiau į fizinio artumo, švelnumo ir nuoširdumo išraišką.
– Ar teko patirti, kas yra „bohema“?
– Klausimas normalus, menininkas visada asocijuojamas su bohema. Mano atsakymas bus, ko gero, nuobodus – nežinau, kas yra bohema. Vienintelė patirtis, kurią galėčiau prilyginti bohemai, tai beveik pusantrų metų, praleistų Prancūzijoje, netoli Paryžiaus, kaimelyje Chars, menininkų rezidentūroje. Joje vienu metu gyvendavo ir kurdavo iki 10 skirtingų sričių menininkų. Kiekvieną vakarą vakarieniaudavome kartu, maistą gamindavome kartu, daug ir ilgai kalbėdavome apie viską: meną, pasaulį, maistą, filosofiją, keliones. Tokią bohemą myliu, ja mėgaudavausi ir pykdavau ant savęs, kad negaliu kalbėti prancūziškai.
– Neseniai iš Mažeikių persikėlėle į Kauną. Kokie planai sieja su Lietuvos tekstilės Meka? Ar nesunku buvo palikti Mažeikius?
– Net nežinau, specialių planų kol kas neturiu. Kuriu sau darbo studiją, kuriu vaikams kambarį... Gyvename įkurtuvių džiaugsmais. Mažeikiai – tai tarpinė stotelė, į kurią visada gera sugrįžti, pabūti, aplankyti mielus žmones ir jaunystės vietas, bet visada norisi judėti toliau.
Kūryba ir įdomi gyvenimiška patirtis išlaisvino bei praplėtė talentingos menininkės Rasmos ieškojimų ir atradimų erdves. Gal likimo taip lemta, kad ji savo pripažinimo link kažkodėl visada eina sunkesniu ir dar nepramintu keliu. Belieka palinkėti, kad rugsėjo 24 d. gimusią pašnekovę šiame kelyje ir gyvenime lydėtų sėkmė.
Vytas ALEKNAVIČIUS
Projektas „Iš praeities – į dabartį“. Remia 
